Sutartinės, lietuvių daugiabalsės dainos

Lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės – į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos 2010 m. lapkričio 16 d. Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komiteto 5-oje sesijoje Nairobyje, Kenijoje.

Sutartinės (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – tai lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto. Sutartinės – sinkretinis menas, atspindintis muzikos, teksto ir judesio ryšį. Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka ir vyrai. Choreografija nesudėtinga, judesiai saikingi, neretai iškilmingi: vaikščiojimas ratu, pora priešais porą ir panašiai.

Pagal atlikėjų skaičių ir polifonijos rūšį skiriamos trys pagrindinės sutartinių grupės: dvejinės, trejinės ir keturinės. Kiekviena jų turi daug atmainų – aptinkama net 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų.

Yra žinomos darbo (rugiapjūtės, linarūtės ir kt.), kalendorinių švenčių (Velykų, Užgavėnių, Sekminių ir kt.), vestuvių, šeimos, karo, istorinės, kitų žanrų sutartinės. Tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų (prasminio ir garsažodinio) skambesys.

Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai sukuria harmoniją. Sutartinių principas yra mėgiamas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių.

Paraiška Tarpvyriausybiniam nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komitetui „Dėl lietuvių polifoninių dainų – sutartinių – įtraukimo į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“ (EN).

Mūsų projektai