Pagrindinės Jungtinių Tautų veiklos sritys

Tarptautinė taika ir saugumas

Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias Jungtinių Tautų uždavinys, apibrėžiantis organizacijos prasmę. Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintas tikslas, kurio privalo laikytis visos valstybės Jungtinių Tautų narės: visus konfliktus spręsti taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš kitą šalį. Šiandien taika ir saugumas nėra tik karinės konfrontacijos ir ginkluoto konflikto nebuvimas. Vis dažniau socialinės ir ekonominės realijos – skurdas ir badas tampa tautinių, regioninių ir netgi tarpvalstybinių įtampų židiniais. Todėl, norint įtvirtinti taiką, reikia visam laikui panaikinti skurdą ir garantuoti geresnį gyvenimą visiems pasaulio gyventojams.

Pirminis organizacijos tikslas -  taikių tarpvalstybinių santykių užtikrinimas. Istoriškai Jungtinių Tautų pastangos daug kartų užkirto kelią pavojingoms situacijoms, galėjusioms sukelti karinius konfliktus, privertė konfliktuojančias šalis susėsti prie derybų stalo. 1945 m. Jungtinės Tautos inicijavo arba kitais būdais dalyvavo sprendžiant tarptautines krizes. Tai nulėmė 172 regioninių konfliktų pabaigą. Pavyzdžiui, buvo nuslopintos tarptautinės krizės, kilusios Berlyne (1948-1949 m.), Kuboje (1962 m.), Artimuosiuose Rytuose (1973 m.). 1988 m. Jungtinių Tautų pastangos lėmė ilgamečio Irano-Irako karo baigtį, o sekančiais metais - derybų būdu buvo susitarta dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš Afganistano. 1990 m. Jungtinės Tautos atliko svarbų vaidmenį atstatant Kuveito nepriklausomybę, užbaigiant pilietinius karus Kambodžoje, Salvadore, Gvatemaloje ir Mozambike, įtvirtinant demokratiškai išrinktas Haičio ir Siera Leonės vyriausybes, sprendžiant daugybę konfliktų kitose šalyse. Šiuo metu pasaulyje taip pat vykdomo taikos palaikymo operacijos.

Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – pasiekti visuotinį nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų uždraudimą. Po ilgų derybų, konferencijų, sutarčių 1968 m. buvo pasirašyta Atominio Ginklo Neplatinimo sutartis, 1996 m. - Lyginamoji Atominio-Testavimo-Uždraudimo sutartis, kitomis sutartimis buvo įsteigtos specialios sritys, kuriose yra visiškai uždraustas atominio ginklo naudojimas. Nors Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis įsigaliojo 1970 m., ši problema vis dar labai aktuali, nes sutarties iki šiol nepasirašė Indija, Pakistanas, Izraelis ir Pietų Sudanas, o Šiaurės Korėja pasitraukė 2003 m. Kitos valstybės vis dar neatsisako planų tobulinti savo ginklų arsenalus.

Kitos sutartys, kurių paruošimą ir pasirašymą inicijavo ir skatino Jungtinės Tautos, apima bet kokią cheminio ginklo (1992 m.), bakteriologinio ginklo (1972 m.), atominio ginklo, naudojamo jūrose ir vandenynuose (1971 m.), išorėje naudojamų ginklų (1967 m.) ir bet kokios kitos rūšies ginklų gamybą, gamybos vystymą, kaupimą ir pardavimą. 1997 m. daugiau kaip 100 valstybių pasirašė Otavos Konvenciją, kuria draudžiama naudoti sausumos minas. Ši sutartis ypač aktuali Afganistano, Angolos, Kambodžos, Salvadoro, Mozambiko, Ruandos, Somalio, Bosnijos ir Hercogovinos žmonėms, kurių tūkstančiai žūsta dėl žemėse paliktų sausumos minų.

Taika gali būti pasiekta konfliktus sprendžiant diplomatiniais metodais. Užkertant kelią konfliktams arba jų sprendimui taikomos įvairios priemonės. Kai kuriais atvejais siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai. Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama vadinamaisiais tyliaisiais diplomatijos kanalais. Kartais šiuo tikslu kreipiamasi į Tarptautinį teisingumo teismą ir pan. Kritiniais atvejais Jungtinės Tautos į konflikto regioną siunčia taikos palaikymo pajėgas. Tokios operacijos gali tęstis keletą mėnesių arba metų metus.

Taikos palaikymo operacijos gali būti karinės stebėjimo misijos, kurias sudaro neginkluoti kariniai pareigūnai, taikos palaikymo pajėgos arba jų abiejų derinys. Kariai yra ginkluoti lengvaisiais ginklais, bet gali juos naudoti tik savigynai.

Daugiau  >>>


 

Žmogaus teisės ir humanitarinė pagalba

Taikos atkūrimas reikalauja daugiau laiko ir didesnių pastangų, kadangi konfliktas jau būna palietęs daug didesnę teritoriją. Tokiais atvejais Jungtinės Tautos, kartu su kitomis tarptautinėmis nevalstybinėmis organizacijomis, valstybėmis-pagalbos teikėjomis įvairiais būdais remia demokratiškas vyriausybes, konsultuoja teisėkūros klausimais, organizuoja rinkimus, stebi žmogaus teisių padėtį. Be to, didelis dėmesys skiriamas administracijos darbo atkūrimui, sveikatos, švietimo bei kitiems klausimams, kurie yra esminiai šalies gyvenime. 1960 m. buvusi Belgijos kolonija Kongas atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo šalyje kilo valdžios anarchija, chaosas ir riaušės. Ir tik įsikišus 20 tūkstančių Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų karių buvo atstatyta taika ir tvarka. Iš viso daugiau kaip 45 valstybių piliečiai, įskaitant Kambodžą, Namibiją, Salvadorą, Eritrėją, Mozambiką, Nikaragvą, Pietų Afriką, Jungtinių Tautų pastangų dėka dalyvavo laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.

Vienas pirmųjų didelių Jungtinių Tautų laimėjimų žmogaus teisių srityje buvo tai, kad 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Šios deklaracijos 1 ir 2 straipsniai skelbia, kad "visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis" ir gali naudotis visomis Deklaracijoje skelbiamomis teisėmis "be tokių skirtumų, kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, gimimo ar kokia nors kitokia jų padėtis". Priėmus šią Deklaraciją sukurti du tarptautiniai žmogaus teisių paktai: kurių vienas skirtas - ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms, kitas - pilietinėms ir politinėms teisėms. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu. Šie Paktai kartu su Deklaracija ir antruoju Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją. Be to, valstybės – pakto dalyvės, įsteigė Žmogaus teisių komitetą. Patys iškiliausi Jungtinių Tautų, o konkrečiai, Žmogaus teisių komiteto darbai šioje srityje – rasinės diskriminacijos ir ja grįsto apartheido Pietų Afrikoje panaikinimas, kova prieš kankinimus. Žmogaus teisių komitetas ir Jungtinių Tautų organizacija nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, analizuoja ir imasi atitinkamų priemonių dėl aktualių moterų teisių bei kitus žmogaus teisių (pvz., apsisprendimo laisvės, vaikų, ekonominių, socialinių ir kultūrinių, vystymosi teisių) pažeidimų, religinio nepakantumo, rūpinasi migruojančių darbininkų, čiabuvių gyventojų, pilietybės neturinčių pabėgėlių apsauga, tautinių mažumų teisėmis ir pan. Ypač svarbus yra apartheido - valstybės primestos institucionalizuotos rasinės diskriminacijos ir segregacijos sistemos kaip oficialios valstybinės politikos, Pietų Afrikoje egzistavusios nuo 1948 m., panaikinimas. 1994 m. balandį įvykę pirmieji demokratiniai rinkimai šioje šalyje panaikino šį "ilgalaikį nusikaltimą prieš žmoniją".

Paskutiniaisiais metais išaugo pabėgėlių statusą turinčių asmenų skaičius. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisariato (UNHCR) rūpesčiu, pabėgėliai yra maitinami, aprengiami, jiems suteikiamas prieglobstis, padedama grįžti į namus arba ieškomi nauji namai.  Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisariato įstaigą Generalinė Asamblėja įsteigė 1951 m., siekdama, kad būtų remiami pabėgėliai (daugiausia moterys ir vaikai), kuriems nuolat reikalingi maistas, prieglobstis, medicinos pagalba, švietimas, todėl ieškoma galimybių efektyviai sugrąžinti juos į namus ir jiems padėti.

1992 m. įkurtas Humanitarinių reikalų departamentas (DHA) koordinuoja Jungtinių Tautų nepaprastosios humanitarinės pagalbos teikimą. Šios agentūros įstaigos įsteigtos Niujorke ir Ženevoje su tikslu patarti Generaliniam sekretoriui ypatingų situacijų atvejais bei sukurti sistemą, leidžiančią tarptautinei bendruomenei bendromis pastangomis reaguoti į nepaprastosios padėties situacijas, sukeltas stichinių nelaimių arba kt. Tarp daugelio kliūčių, stabdančių tolygią ekonominę Afrikos Sudano-Sahelio regiono plėtrą, yra sausros ir dykumos plitimo padariniai. Dėl šios priežasties 1973 m. buvo įkurta Jungtinių Tautų Sudano-Sahelio agentūra (UNSO), kuria siekiama gaivinti nuo sausros nukentėjusias Vakarų Afrikos šalis.

Svarbiausią vaidmenį, sprendžiant žmogaus teisių problemas, atlieka Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje įsikūręs Žmogaus teisių centras. Jis vadovauja žmogaus teisių tyrinėjimams ir studijoms, koordinuoja ryšius su nevyriausybinėmis institucijomis, renka ir skleidžia informaciją, rengia leidinius apie žmogaus teises. Pagrindiniai įrankiai, kuriais galima sukurti visuomenę, gerbiančią žmogaus teises ir pagrindines laisves, yra sąmoningumas, informacija ir švietimas, todėl Jungtinės Tautos kartu su kitomis tarptautinėmis organizacijomis siekia sukurti universalią žmogaus teisių kultūrą – kad be jokių išimčių ar skirtumų būtų aiškiai pripažįstamos kiekvieno žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.


 

Ekonominė ir socialinė plėtra

Siekiant visuotinės taikos, būtina užtikrinti pagrindines žmogaus teises, šalinti socialinę nelygybę, skatinti ekonomiką ir socialinę pažangą besivystančiose šalyse, kuriose du trečdaliai pasaulio gyventojų kenčia nuo skurdo, bado, neraštingumo ir ligų. Jungtinės Tautos, vykdydamos savo Chartijos įpareigojimus skatinti aukštesnį gyvenimo lygį, visišką užimtumą ir ekonominės bei socialinės pažangos ir plėtros sąlygų sukūrimą, nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų rėmė skurdesnių šalių pastangas siekti pažangos. Tuo tikslu visa Jungtinių Tautų šeima yra sutelkusi visuotines pastangas ekonominei ir socialinei besivystančių šalių plėtrai remti. Įvairių programų dėka vyksta techninis bendradarbiavimas, priežiūra, tyrinėjimai, tarptautinės konferencijos.

Kasmet besivystančioms šalims Jungtinės Tautos teikia finansinę paramą. Jungtinių Tautų vystymo programa (UNDP) kartu su daugiau kaip 170 valstybių bei 30 tarptautinių ir regioninių organizacijų, kitomis Jungtinių Tautų agentūromis paruošia, remia ir įgyvendina daugiau kaip 5000 įvairių žemės ūkio, pramonės, švietimo ir mokslo, aplinkos apsaugos projektų. Jungtinių Tautų vystymo programa - tai didžiausias pasaulyje daugiašalis subsidijavimo šaltinis, skirtas finansuoti bendradarbiavimą plėtros srityje. Visose besivystančiose šalyse Jungtinių Tautų vystymo programa vaidina pagrindinį vaidmenį koordinuojant vykdomą plėtros veiklą, kurios imasi visa Jungtinių Tautų sistema.