Jungtinių Tautų Chartija

Jungtinių Tautų Chartija – fundamentinis Jungtinių Tautų dokumentas, kuriuo buvo įsteigta pati Organizacija ir kuris įtvirtina organizacinę struktūrą bei funkcijas. Chartiją rengė ir 1945 m. birželio 26 d. pasirašė 50 vyriausybių atstovų, paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis susirinkusių į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske (1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d.). Vėliau Chartiją pasirašė minėtoje konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pažymėtina, jog pagrindines veiklos kryptis, vėliau įtvirtintas Chartijoje, pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate, netoli Vašingtono (JAV).

Jungtinių Tautų Chartija apibrėžia keturis pagrindinius Organizacijos tikslus:

  • Palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą ir imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių, siekiant užkirsti kelią grėsmei taikai ir ją pašalinti, sustabdyti agresijos veiksmus arba kitus taikos pažeidimus bei taikiomis priemonėmis, remiantis teisingumo ir tarptautinės teisės principais, sureguliuoti arba išspręsti tarptautinius ginčus arba situacijas, dėl kurių gali būti pažeista taika.
  • Plėtoti draugiškus tautų santykius, grindžiamus tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principu, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti.
  • Įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos bei religijos.
  • Būti centru, vienijančiu tautų veiksmus šiems bendriems tikslams įgyvendinti.