Socialinė aukštojo mokslo institucijų misija ir kiti pasaulinės UNESCO WHEC2022 konferencijos akcentai

Pasaulinė aukštojo mokslo konferencija (World Higher Education Conference, WHEC 2022) vyko gegužės 18-20 dienomis Barselonoje. Joje susitiko universitetų, studijų kokybę vertinančių organizacijų, privataus sektoriaus, jaunimo, NVO ir kitų sričių atstovai iš viso pasaulio, kad aptartų dabartines aukštojo mokslo tendencijas, iššūkius ir ateitį. Renginyje dalyvavo ir Lietuvos atstovai – birželio 16 d. su dalimi iš jų susitikome aptarti pagrindines temas ir Lietuvai aktualias mintis.

Platus temų ir kryptį brėžiančių dokumentų spektras

Tris dienas vykusioje konferencijoje įvyko net apie 120 renginių (pristatymų, diskusijų, dirbtuvių), tad dalyviams reikėjo pasirinkti iš maždaug vienuolikos paraleliai vykstančių sesijų. Jos buvo susiję su šiomis dešimt temų: pandemijos įtaka aukštajam mokslui, darnaus vystymosi tikslais, programų kokybe ir aktualumu, akademiniu mobilumu, aukštojo mokslo vadyba, finansavimu, duomenų ir žinių kūrimu, tarptautiniu bendradarbiavimu sinergijoms kurti ir aukštojo mokslo ateitimi.

„Bendrai pati kokybė renginio turinio buvo gera, diskusijos vertingos. Mano požiūriu, kartais netgi vertingiau buvo pažiūrėti į tuos bazinius dokumentus, kurių pagrindu jie diskutuoja, pvz. Globalaus universitetų tinklo inovacijoms (angl. Global University Network for Innovation) ataskaita New Visions for Higher Education towards 2030″ (2022) , Skaitmeninio mokymosi konsorciumo (angl. Online learning consortium) dokumentais, UNESCO ataskaitomis. (…) Paskaityti dokumentus, manau, verta. Tą vertės ir mūsų politikos institucijoms ir aukštosioms mokykloms padaryti, nes tai yra tos kryptys, tie dalykai, kurie jei ir ne dabar, bet ateis“ – dalinosi konferencijoje gyvai dalyvavęs Linas Leonas, Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) Studijų vertinimo komisijos pirmininkas.

Sustiprėjusi sociokultūrinė paradigma

Konferencijoje pristatytas  aukštajam mokslui skirtas veiksmų planas („Beyond Limits. New Ways to Reinvent Higher Education. Roadmap proposed for the WHEC2022″) su šešiais pagrindiniais vertybiniais principais, kurie atsispindėjo visame renginyje. Šis veiksmų planas orientuotas į didesnę įtrauktį, viešąją atskaitomybę, kritinį ir kūrybišką mąstymą, sąžiningumą ir etiką, naują pilietiškumo sampratą, įsipareigojimą socialinei gerovei ir bendruomenei, aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimą, o ne rungtyniavimą.

Lietuvos atstovai, atstovavę skirtingas institucijas, gilinosi į skirtingas juos dominančias temas (studijų poveikį, darnų vystymąsi, vidines kokybės užtikrinimo sistemas, nuotolines studijas ir kt.), tačiau beveik visi minėjo, kad ypač juntama ir jiems patiems rezonavusi tema buvo aukštojo mokslo institucijų socialinė rolė, diskusijos apie tai, ką jos turi duoti visuomenei. Konferencijos aptarimo metu visgi išsivystė diskusija apie realybėje egzistuojančią priešpriešą tarp įtraukties ir konkurencijos skatinimo. Mykolo Romerio universiteto rektorė, Tarptautinės universitetų asociacijos valdybos narė prof. dr. Inga Žalėnienė teigė, kad „pagrindinis akcentas buvo į naująjį socialinį kontraktą ir besikeičiančią, ar gal net grįžtančią koncepciją – popandeminiame pasaulyje vykstančios transformacijos, klimato kaita, technologinis progresas ir visi kiti iššūkiai sugrąžina humanistinę sociokultūrinę paradigmą. (…) Bet tuo pačiu turime paralelinę ekonominę paradigmą, monopolistines duomenų bazes (SCOPUS, Clarivate), turime reitingus (QS, Times, Šanchajaus), mes turim valstybių aukštojo mokslo politikas (…). Ir ta paralelinė realybė, kurioje mes gyvename, tarp tos socio-kultūrinės paradigmos ir ekonominės, verčia iš esmės institucijas gyventi su keliomis strategijomis. (….) Vis dėlto, UNESCO idealai yra labai priimtini ir visi mes suprantam, kad link to turim eiti.“

Žvelgiant į aukštųjų mokyklų poveikio klausimą tarptautiniu mastu, rektorė atkreipė dėmesį į gerosios praktikos pavyzdį reitingavo srityje – “Times Higher Education impact rankings” poveikio reitingą, kuriuo vertinamas aukštųjų mokyklų institucijų įsitraukimas į 17-a darnaus vystymosi tikslų. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) atstovas Klaudijus Melys skatino pasidomėti Azijos universitetų patirtimi: „Jie turi didžiulį bendradarbiavimą ir poveikį; daugelis institucijų veiklos krypčių yra nukreiptos, sutelktos bendradarbiavimui su vietos bendruomenėmis, su vietos verslais, viešuoju sektoriumi. Man atrodo, kad to trūksta Lietuvoje, apie tai reikėtų stipriai pagalvoti. Ir tai stipriai siejasi ir su SDGs (past. Darnaus vystymosi tikslų) tema ir tuo, kaip mes vėliau tai atliepiame aukštųjų mokyklų strateginiame valdyme. (…) Mes labai dažnai mėgstame nueiti į finansus, bet užmirštam, kad mes jau daug dalykų esam sukūrę ir tiesiog reikia kartais apsijungti“. K. Melys atkreipė dėmesį į itin vertingą Bergeno universiteto, kartu su UNESCO ir kitomis organizacijomis, parengtą tyrimą apie darnaus vystymosi tikslus aukštajame moksle („Higher Education and the SDGs“), teigdamas, kad daug ką galėtume pritaikyti Lietuvoje.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narė, VDU mokslo darbuotoja dr. Laima Galkutė atkreipė dėmesį, kad „mokslinių tyrimų idėjos turi ateiti iš visuomenės poreikių, o ne paskui mes mėginame jas kažkaip pritaisyti ir gauti finansavimą. Man labai patiko profesoriaus Donskio mintis, kad mokslo etika pasireiškia jau tame, kaip mes pasirenkame tyrimo objektą. Vadinasi, prieš pradedant tyrimą reikia galvoti, kam rezultatai bus reikalingi, bet ne atvirkščiai. (…)“.

Vertybėmis grįstos kompetencijos

Prisimindama konferencijoje pasikartojusias kalbas apie autochtoninių bendruomenių (angl. indigenous groups) įtraukimo, jų žinių panaudojimo svarbą, L. Galkutė paaiškino, kad „tradicinės žinios neatneš mums inovacijų, bet jos atneša mums tą supratimą, kad žinios turi būti susietos su vertybėmis. Tradicinės žinios dėl to ir išliko, kad jos turėjo vertybinį pagrindimą (…)“. Kalbant apie studijų didaktiką, jos manymu, „labai svarbu pamąstyti, kad mes neatskiriame – čia humanitarai, čia technokratai. Mes turime matyti tarpdiscipliniškumą ir transdiscipliniškumą. Ir tai būtent mums padeda susivokti, kai mes pradedame galvoti apie darnaus vystymosi tikslus, kurie turi vertybinę kryptį, turi susitarimą dėl ko jie visuomenei yra svarbūs.“

Sesiją apie medijų ir informacinį raštingumą konferencijoje atidariusi VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė prof. dr. Auksė Balčytienė teigė, kad kritiškai mąstančios ir empatiškos visuomenės kūrimas turėtų būti universitetų rolė: „Jeigu žiniasklaida investuoja į faktų tikrintojų ugdymą, tų profesinių kompetencijų plėtotę ir informacinės erdvės švarinimą, tai universitetai tiesiog privalo kažką daryti, kad mūsų visuomenė stiprėtų, augtų, būtų empatiškesnė. Tikiu, kad ir studijų dalykuose kiekvienas dėstytojas palaiko, tarkime, diskusijų, sveiko, saugaus ginčijimosi atmosferą, kada galima diskutuoti, tačiau pagarbos, dėmesingumo, visų tų vertybinių kompetencijų tikrai yra pernelyg mažai ir tai yra pasekmė tų procesų, į kuriuos mus atvedė, kas buvo ir gerb. rektorės Ingos paminėta, toji neoliberalistinė arba į konkurenciją mus provokuojanti ir vedanti kryptis. (…) Šiame skaitmeniniame virsmo laike verslas labai greitai atsinaujina, reikalauja naujų kompetencijų. Sakyčiau, netgi verslai veikiau yra linkę suteikti tas profesines atsinaujinusias kompetencijas atėjusiam absolventui čia pat darbo vietoje, bet išugdyti jautrumą, pagarbą, dėmesingumą, žingeidumą, platesnį pasaulio matymo horizontą – aš manau, universitetas tikrai turėtų šios misijos imtis. Ir globaliam pasaulyje – tai yra tikrai pačios aktualiausios kompetencijos dabar. Be jų tikrai neišspręsime nei klimato kaitos, nei didžiųjų nelygybių, kurios vėlgi yra tikrai labai akivaizdžios ir jos nesisprendžia globaliame pasaulyje.“

Nuotolinės studijos – tai ne gyvų studijų kopija

Konferencijoje svarstyta, kaip toliau turėtų vystytis nuotolinės studijos, kuo jos skiriasi nuo įprastinių studijų, buvo aptarti jų kokybei svarbūs faktoriai. „Išsiskyrė dvi kryptys konferencijos pristatymuose. Jeigu kalbėjo nuotolinių technologijų pramonė (pvz. Anthology kūrėjai), jie gausiai citavo tyrimus apie studentų pasitenkinimą, jeigu kokybės atstovai – mintis buvo vienareikšmiška, kad gyvos studijos turi daugiau nei nuotolinės. Mes turime klausimą, kad nuotolinės duotų, pasiektų tą patį, bet ne tai, kad jos yra geriau“ – dalinosi L. Leonas.

„O aukštosioms mokykloms – žinutė, skatinanti padirbėti su dėstytojais. Nuotolinės studijos – tai nėra gyvų studijų kopija, tai yra kitas, atskirai konstruojamas dalykas, atskiri metodai. Jos gali būti derinamos, bet tam reikia ir investicijų ir gebėjimų“ – pratęsė L. Leonas. Jam įsiminė Skaitmeninio mokymosi konsorciumo parengtos kokybės gairės (“Online learning consortium quality framework”) su penkiomis pagrindinėmis dalimis, pagal kurias jie vertina nuotolinių studijų kokybę – tai mokymosi efektyvumas, apimtis, prieiga, dėstytojų pasitenkinimas ir studentų pasitenkinimas. „Ir kai kalba eina apie efektyvumą – nėra tik tas paprastas požiūris, kad aš per kompiuterį paskaičiau, kad daug kas gali pamatyti, bet ir išliekamumo, tvarumo klausimai. Jeigu man reikės atnaujinti, ar technologijos lanksčios, kiek jos prisiderins prie naujų poreikių.“

Leonas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuotolinės studijos nėra vienareikšmiškai pigesnis variantas: „Kai kur hibridinės studijos buvo vertinamos kaip gerokos brangesnės, nes paskaitą gali transliuoti, bet kaip elgtis su aktyviais darbais? Vokietijos rektorių konferencijos pirmininkas hibridines studijas vertino kaip sunkų, brangų variantą. Lietuva, manau, padarė gerus žingsnius per pandemiją, kad išliktų studijos, bet dabar reikės pradėti žiūrėti į tai, kad jos būtų studijos, o ne buvusių studijų gelbėjimas ir laikinas vykdymas.“

Mintys dėl konkrečių pokyčių Lietuvoje

Susitikimo metu aptartos įvairios Lietuvoje reikalingos veiksmų sritys ir kryptys. L. Leonas kalbėjo apie poreikį apsibrėžti su nuotolinėmis studijomis susijusius terminus, kaip pvz. nuotolinį, skaitmeninį, hibridį mokymąsi, nes jie turi reikšmingų, bet nepakankamai visuomenėje suprantamų skirtumų. K. Melio pastebėjimu, reikalingas aktyvesnis ir labiau koordinuotas Lietuvos jaunimo dalyvavimas įvairiose UNESCO platformose.

Galkutės manymu, reikėtų pagalvoti apie pasiūlymus kokybės vertinimo sistemoje, nes nors Bolonijos procese nemažai kalbama apie socialinį universitetų vaidmenį, apie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo lyderystę ir kitus aspektus, tačiau studijų krypčių ar institucinio vertinimo metodikoje šių kriterijų nėra. Taip pat siūlė politikoje skatinti vidinių kokybės sistemų užtikrinimą. Pabrėžė ilgalaikę, nesprendžiamą analitinės žurnalistikos stygiaus problemą, poreikį atnaujinti studijų programas.

Prisimindama UNESCO skleidžiamą mintį, kad reikėtų išplėsti išsilavinimo, kaip žmogaus teisės, sampratą (teisė ne tik į pagrindinį, bet ir aukštąjį mokslą bei mokymąsi visą gyvenimą), I. Žalėnienė atkreipė dėmesį, kad atitinkamai tarptautinėje erdvėje turi prasidėti diskusijos dėl sampratos plėtimo ir jos įtvirtinimo, nes nuo to prasidėtų esminės transformacijos ir valstybių politikose: „kalbant apie tai, ką mes galėtume padaryti kaip teisės krypties lyderiai čia Lietuvoje, tai tikrai mes norime inicijuoti diskusijas dėl atitinkamų tarptautinių teisės aktų nuostatų ir plečiamos sąvokos įtvirtinimo.“

 

Visą diskusiją išklausyti galite čia (video įrašas):

https://youtu.be/F1cIDs0iOK4,

arba galite perskaityti diskusijos transkripciją čia:

Transkribuotas WHEC aptarimas (pdf)

Pagrindinius WHEC2022 konferencijos dokumentus rasite čia:

https://www.whec2022.org/EN/homepage/Roadmap

https://www.whec2022.org/EN/homepage/whec2022-resources

 

Straipsnį parengė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Švietimo programų vadovė Dalia Stabrauskaitė

 

 

2022 07 01 Kategorija: Darnus vystymasis, Švietimas, Visos naujienos