Trakų istorinio nacionalinio parko istorinė medžiaga
Galvės, Skaisčio, Bernardinų ir Totoriškių ežerų apsuptyje yra Naujųjų Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis, kurie iš esmės ir sudaro šio ansamblio branduolį. Jį juosia mišrūs miškai, kuriuos rytuose keičia pelkės, o pietuose – plynaukštė, vakaruose ir šiaurėje išplintanti į kontrastingą daubotą, kalvotą reljefą. Tai sudaro puikias sąlygas didžiulei biotopų įvairovei su Europinės svarbos buveinėmis bei daugybe Lietuvoje ir Europos mastu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių.
Ilgą laiką visuomenė savo dėmesį telkė tik į romantišką Trakų Salos pilį, kurios atstatymo darbų pradžia siekia 1888 m. Vėliau, XX amžiaus trečiame ketvirtyje, susivokta, kad būtina saugoti ir Trakų ežeryną, ir Pusiasalio pilį, ir medinį miestą bei vienuolynus – viską, kas sudaro Trakų unikalumą. 1960 m. Trakų apylinkės buvo paskelbtos landšaftiniu draustiniu, o 1969 m. Trakų senamiestis tapo kultūros paminklu. 1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas Trakams ir jų apylinkėms suteikė išskirtinį – istorinio nacionalinio parko statusą.
Gamtos turtai ir kraštovaizdžio įvairovė sudarė palankias sąlygas žmonėms Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje įsikurti apie 4 tūkst. m. prieš Kr. Išskirtinė reikšmė Trakams teko XIII–XIV a., kai paskutinė pagoniška Europos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – priešinosi krikščioniškosios Europos kariniams Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams. Trakai buvo tapę svarbiu valstybės sostinės Vilniaus prieigų gynybos centru. Natūralioje sunkiai prieinamoje Trakų teritorijoje buvo susidariusi fortifikacinė sistema su medinėmis Bražuolės, Daniliškių ir mūrinėmis Senųjų Trakų, Naujųjų Trakų Pusiasalio ir Salos pilimis.
Šalia pilių išaugo Naujųjų Trakų daugiatautis (lietuvių, karaimų, totorių, žydų, rusų, vokiečių, lenkų) miestas, turėjęs plačius politinius ir prekybinius ryšius su Europos miestais bei jų bendruomenėmis, su sakralinės, pasaulietinės ir gynybinėmis viduramžių architektūros, pasaulietinio ir bažnytinio meno, literatūros tradicijomis. Trakų mieste egzistavo unikali savivaldos sistema, grįsta Magdeburgo teise – nuo XV a. koegzistavo savivaldžios krikščionių ir karaimų bendruomenės. Trakų miestas tapo dalinės kunigaikštystės (XIV–XVI a.), kuri pietuose siekė Brestą (dabartinė Baltarusija), o šiaurėje – Biržus (prie Latvijos sienos), centru ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų sosto vieta. Nuo XVI a. Trakai dominavo valstybinio masto kulto erdvėje – 1718 m. Romos popiežius Klemensas XI karūnavo pirmąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stebuklais pagarsėjusį Dievo Motinos paveikslą, kuris tapo lietuvių, lenkų, latvių, baltarusių tautų piligrimystės objektu. Šalia laisvai plėtojosi ortodoksų, musulmonų, karaimų ir judėjų tikėjimai.
XVII a. miestas augti sustojo, nes palanki viduramžių gynybiniam ir politiniam centrui gamtinė aplinka apribojo Trakų ūkinę ir urbanistinę plėtrą Lietuvos–Lenkijos valstybių unijos laikotarpiu (1569–1795), carinės Rusijos imperijos (1795–1917), Lenkijos Respublikos (1920–1939) ir Sovietų Sąjungos (1940–1991) okupacijų laikotarpiais. Trakuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairiapusis istorinis ir kultūrinis palikimas tarsi užsikonservavo. Šioje teritorijoje ryškūs ne tik garsiausių savo laikmečio viduramžių valdovų – Vytauto Didžiojo, Kazimiero, bet ir kitų iškilių asmenybių – grafų Tiškevičių, kunigaikščių Radvilų, didikų Sapiegų, Oginskių, Goštautų, Sienos universiteto rektoriaus, Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio, karaimų mąstytojo bei filosofo Izaoko Trakiečio, poeto bei gydytojo Ezra Harofez gyvenimo pėdsakai.
