Vilniaus istorinio centro istorinė medžiaga
Senamiestis, istorinis Lietuvos sostinės branduolys, kūrėsi ir formavosi Vilnios ir Neries santakoje, didelių V–VI a. baltų gyvenviečių vietoje.
XIII a. gerai įtvirtintą pilį Gedimino kalne jau supo miestas, buvo pradėti statyti ir mūriniai pastatai. Pirmą kartą Vilnius paminėtas 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose jis kvietė amatininkus, pirklius ir vienuolius iš Vakarų Europos atvykti ir įsikurti mieste. 1387 m. Lietuvai priėmus krikščionybę miestui suteikta savivalda – Magdeburgo teisės, juridiškai įtvirtinančios miestiečių luomą.
XIV a., miestui plečiantis, susiformavo dabartinė Rotušės aikštė. Ji dominavo miesto plane ir išryškino jo radialinę sandarą. XV–XVI a. sparčiai statyti gotikiniai plytų mūro pastatai: pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynų ansambliai, naujieji pirklių gildijų pastatai, Lietuvos gotikai būdingos architektūros stačiatikių cerkvės. Sparčiai augantį gotikinį miestą nuniokojo 1471 m. gaisras; sudegė daug sakralinių statinių. Tačiau viduramžių gatvių tinklo sistema, trikampė turgaus aikštė šalia rotušės išliko iki mūsų dienų. Centrinė tankiausiai apgyvendinta Vilniaus dalis (užimanti apie 90 ha) 1503–1522 m. buvo apjuosta gynybine mūro siena, kuri turėjo apsaugoti nuo totorių antpuolių.
XVI a. pirmame ketvirtyje Vilniuje pasirodė renesanso architektūra. Ji klestėjo iki XVII a. vidurio. Vienas iš būdingiausių Vilniaus renesanso bruožų – bendrųjų šio stiliaus tradicijų ir formų jungtis su gotikos ir baroko stilių elementais. XVI a., intensyvių statybų ir kultūros klestėjimo laikotarpis, dar vadinamas Vilniaus aukso amžiumi. Su Rytų ir Vakarų šalimis užmegzti prekybiniai ryšiai turėjo įtakos vakarietiškų tradicijų plitimui slavų teritorijose (dab. Baltarusija ir Ukraina). 1579 m. Vilniuje įsteigtas universitetas lėmė Vilniaus, kaip stambiausio regione kultūros židinio, suklestėjimą ir prisidėjo prie baroko stiliaus įsitvirtinimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Ankstyvojo baroko periodo stiliaus pastatai buvo tiesiogiai veikiami Romos įtakos. Brandžiojo baroko laikotarpiu ima reikštis ne tik Italijos, bet ir Vidurio Europos architektūros įtaka. Būdingiausi baroko stiliaus pavyzdžiai – Šv. Petro ir Povilo ir Šv. Kazimiero bažnyčios.
Po XVIII a. I pusės karų ir gaisrų miesto pastatai buvo atstatyti jau vėlyvojo baroko stiliumi. Jo architektūrinių formų evoliucijai didelės įtakos turėjo šiaurės vakarinė Italijos dalis ir ypač Habsburgų kraštai: Čekija, Austrija, vidurio ir pietų Vokietija. Vilniuje ryškėjo ir saviti regioniniai šio stiliaus bruožai, susikūrė vadinamoji Vilniaus baroko mokykla, dar vadinama paskutiniu ryškiu vėlyvojo baroko blyksniu Europoje. Į miesto panoramą įsiterpė itin liekni, dinamiško silueto bažnyčių ir varpinių bokštai su gausybe metalo kalinių. XVIII a. pabaigos dešimtmečiai miestą papildė brandaus stiliaus klasicistiniais pastatais (šis stilius pelnė Vilniaus klasicizmo mokyklos vardą).
Iki XVIII a. pabaigos Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, buvo visoms tautoms ir religijoms atviras miestas, darantis reikšmingą įtaką Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūros raidai.
Po paskutinio, trečiojo, Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva atiteko Rusijai, o Vilnius tapo generalgubernatoriaus valdomos provincijos centru. Caro administracijos įsakymu buvo nugriauti Lietuvos valstybingumo simboliais tapę pastatai: Žemutinė pilis, beveik visa miestą juosianti gynybinė siena su devyneriais vartais (išliko tik Medininkų vartai), daug bažnyčių paversta cerkvėmis, o vienuolynų – kareivinėmis ir kalėjimais.
XIX a. pabaigoje statybos pagyvėjo, nes 1860 m. per Vilnių buvo nutiestas geležinkelis, jungiantis Sankt Peterburgą su Vakarų Europa. XX a. pradžioje miestas tapo Lietuvos tautinio atgimimo centru.
Sovietų okupacijos metais (1940–1990 m.) kultūros paveldo išlikimo svarba buvo suvokiama kaip būtina sąlyga siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą. Šiuo laikotarpiu buvo parengti miesto istorinio centro atgaivinimo projektai.
1990 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine, o jos istoriniame branduolyje – senamiestyje – telkiasi intensyviausias miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas.