Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos etikos principai buvo suformuluoti atsižvelgus į 2003 metų Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvenciją ir galiojančias tarptautines normines priemones, ginančias žmonių bei vietos tautų teises. Šie principai reprezentuoja tokius bendruosius siekius, kurie visuotinai priimtini kaip geroji praktika, taikoma vyriausybėms, organizacijoms ir asmenims, tiesiogiai ar netiesiogiai veikianti nematerialų kultūros paveldą, siekiant užtikrinti jo gyvybingumą, taip prisidedant prie taikos ir darnaus vystymosi.
Šie Etikos principai papildo Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvenciją, jos įgyvendinimo direktyvas ir nacionalinę teisinę bazę. Jie galėtų tapti atspirtimi rengiant specifinius etikos kodeksus ir priemones, pritaikytus prie vietos bei srities sąlygų. Etikos principai buvo patvirtinti 2015 m. Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos komiteto 10-osios sesijos metu (Namibija, Windhoek).
Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komitetas
Pagrindinės Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komiteto funkcijos yra propaguoti Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos tikslus, rinkti ir skleisti informaciją apie geriausias praktikas, teikti konsultacijas nematerialaus kultūros paveldo šsaugojimo srityje.
Tarpvyriausybinis komitetas, sudarytas iš 18 šalių narių, kas dvejus metus atnaujinamas šios Konvencijos Generalinėje asamblėjoje. Komitetas kasmet svarsto vertybių kandidatūras, pateiktas nematerialaus kultūros paveldo sąrašams: Nematerialaus kultūros paveldo, kurį reikia neatidėliojant saugoti, sąrašui, Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui ir Gerųjų nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo praktikų registrui.
Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika (2008), Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse (2008), lietuviškos daugiabalsės dainos sutartinės (2010) ir šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje (2023) buvo įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kuriame šiuo metu per 600 vertybių 140 pasaulio šalių.
Komiteto nariai renkami ketverių metų laikotarpiui, pusė komiteto atnaujinama kas dvejus metus.
Kryždirbystė ir kryžių simbolika
Kryždirbystė – tai ne vien amatas
Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinio amato samprata, apsiribojanti kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.
Kryždirbystės tradicija Lietuvoje – tai savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį.
Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. Lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška.
Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje nominaciją tarptautiniam UNESCO įvertinimui rengė Lietuvių liaudies kultūros centras, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.
Sutartinės, lietuvių daugiabalsės dainos
Lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės – į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos 2010 m. lapkričio 16 d. Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komiteto 5-oje sesijoje Nairobyje, Kenijoje.
Sutartinės (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – tai lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto. Sutartinės – sinkretinis menas, atspindintis muzikos, teksto ir judesio ryšį. Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka ir vyrai. Choreografija nesudėtinga, judesiai saikingi, neretai iškilmingi: vaikščiojimas ratu, pora priešais porą ir panašiai.
Pagal atlikėjų skaičių ir polifonijos rūšį skiriamos trys pagrindinės sutartinių grupės: dvejinės, trejinės ir keturinės. Kiekviena jų turi daug atmainų – aptinkama net 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų.
Yra žinomos darbo (rugiapjūtės, linarūtės ir kt.), kalendorinių švenčių (Velykų, Užgavėnių, Sekminių ir kt.), vestuvių, šeimos, karo, istorinės, kitų žanrų sutartinės. Tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų (prasminio ir garsažodinio) skambesys.
Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai sukuria harmoniją. Sutartinių principas yra mėgiamas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių.
Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse
2008 m. Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse įrašytos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Dainų švenčių tradicijos ištakos glūdi XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Pirmoji dainų šventė buvo surengta 1843 m. Šveicarijoje, vėliau dainų šventės išpopuliarėjo Vokietijoje, tačiau ilgainiui švenčių tradicija Vakarų Europoje išblėso. Dainų šventės, per Skandinaviją atkeliavusios į Baltijos valstybes, pirmiausia į Estiją ir Latviją, o vėliau ir į Lietuvą, šiuose kraštuose prigijo ir išliko iki pat šių dienų kaip vertingas kultūrinis ir visuomeninis reiškinys.
Tris Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą – XVIII a. pabaigoje suvienijo panašus istorinis likimas – visos jos buvo aneksuotos Rusijos imperijos. XIX a. tautinio atgimimo laikotarpiu didelę reikšmę įgavo tautinė kultūra, ypač liaudies dainos. Masinis dainų ir šokių švenčių judėjimas tuomet tapo viena iš svarbiausių tautiškumo ugdymo priemonių, skatinančių trijų Baltijos tautų bendrumo ir vienybės jausmą, įkvepiančių viltį ateityje atsiskirti nuo Rusijos imperijos ir kurti savarankiškas valstybes. Nepaisant visų politinių ir socialinių kataklizmų, po II pasaulinio karo užgriuvusių Baltijos valstybes, dainų švenčių ir šokių tradicija buvo vėl atgaivinta ir suvaidino reikšmingą vaidmenį XX a. pabaigoje atkuriant Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Dainų šventės tradicija Lietuvoje gyvuoja jau 100 metų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune, o 2009 m. įvyko jau septynioliktoji Dainų šventė. Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – beveik šimtą metų besitęsiantis procesas, svarbus Lietuvos kultūros reiškinys. Pasaulio lietuvių dainų šventė kas ketverius metus į didžiulius šventinius renginius Vilniuje suburia įvairių sričių mėgėjų meno kolektyvus ir profesionalaus meno atstovus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio šalių. Dainų šventėse kasmet dalyvauja per 40 tūkstančių dalyvių.
Siekiant užtikrinti dainų švenčių tradicijos valstybinę apsaugą, periodiškumą, tęstinumą ir plėtrą, 2007 m. Lietuvoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas. Šis įstatymas taip pat reglamentuoja rengimosi ir vadovavimo dainų šventėms tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybę bei kompetenciją, nustato finansavimo principus. Dainų švenčių įstatymas Lietuvoje buvo inicijuotas sekant Latvijos pavyzdžiu, kur panašus teisės aktas priimtas dar 2005 metais.
Bendromis trijų Baltijos valstybių pastangomis, siekiant pabrėžti Dainų ir šokių švenčių tradicijos svarbą visuomenėje, paskatinti valstybės institucijas skirti deramą dėmesį šio reiškinio apsaugai ir plėtrai bei paraginti ekspertus viešai diskutuoti probleminiais šios tradicijos klausimais, surengtas subregioninių konferencijų ciklas: 2005 m. Taline – „Dainų ir šokių šventės: idealai ir tikrovė“ (rezoliucija LT); 2006 m. Vilniuje – „Kultūros tradicijos Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunimo meninio ugdymo sistemoje“ (rezoliucija LT); 2007 m. Rygoje – „Dainų ir šokių švenčių tradicijos Baltijos valstybėse tęstinumas“ (rezoliucija LT, EN).
Baltijos valstybių Dainų ir šokių švenčių ekspertai periodiškai lankosi kaimyninėse valstybėse rengiamose Dainų ir šokių šventėse, rengia susitikimus, kuriuose aptariamos įvykusios šventės, dalinamasi nuomonėmis apie sėkmingus arba nesėkmingus švenčių aspektus, panašumus ar skirtybes. Veikia Baltijos valstybių dainų ir šokių švenčių tradicijos apsaugos ir plėtotės komitetas, atsakingas už apsikeitimą informacija, ekspertų susitikimų ir kt. renginių organizavimą.
Lietuvoje Dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimu ir puoselėjimu rūpinasi Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Latvijoje – Latvijos liaudies meno centras ir Dainų švenčių fondas, Estijoje – Estijos dainų ir šokių švenčių fondas.