Liublino unijos akto dokumentas 

Liublino unijos akto dokumentas (The Act of the Union of Lublin document), Lenkijai, Lietuvai, Ukrainai, Latvijai ir Baltarusijai parengus bendrą paraišką, 2017 m. įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis” tarptautinį registrą (International Register „Memory of the World“).

Liublino unija, sudaryta 1569 m. liepos 1 d. Liubline – tai sutartis, sujungusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę (LDK) į vieną politinį darinį – Abiejų Tautų Respubliką.

Lenkijos ir LDK atstovų derybos dėl šios unijos prasidėjo 1563–64 m. Seime Varšuvoje. Lenkijos pusė visą LDK, kaip paprastą provinciją, norėjo prijungti prie Lenkijos, tačiau LDK atstovai tam priešinosi, nors bajorai linko į uniją, nes norėjo tokių pat teisių ir privilegijų, kokias turėjo Lenkijos bajorai. Be to, LDK didikams reikėjo Lenkijos paramos nesėkmingai prasidėjusiame Livonijos kare su Rusija, kuris buvo ekspansinis. Lietuvos didikams jau buvo tapę akivaizdu, kad šio karo Lietuva negali kariauti ir laimėti viena, tad Lenkijos parama buvo labai svarbi. Kita vertus, Lietuva ir Lenkija jau buvo susisaisčiusios artimais šeimyniniais, kultūriniais ir kalbiniais ryšiais. Svarbiausi Lietuvos didikai, tokie kaip pusbroliai Mikalojus Radvila Juodasis ar Mikalojus Radvila Rudasis, kalbėjo lenkiškai, buvo vedę lenkes. Tačiau tai jiems netrukdė ginti politinio Lietuvos savarankiškumo. Jie norėjo derėtis dėl naujos unijos, bet kartu išsaugoti kuo daugiau teisių Lietuvai. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, netekęs vilties turėti įpėdinį, taip pat buvo glaudžios abiejų valstybių unijos šalininkas.
Unijos pagrindu buvo sudaryta ypatinga, precedento neturinti jungtinė valstybė Abiejų Tautų Respublika, oficialiai skirstoma į vadinamąją Karūną (Lenkija) ir LDK. Nors po Liublino unijos Lietuva ir Lenkija turėjo bendrą karalių, Seimą ir Senatą, valstybių teisinės sistemos ir pareigybių organizacija išliko atskiros.

Vėlyvaisiais Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais dinastinės unijos buvo įprastas politinis sprendimas Europoje. Iš įvairių tuo metu sudarytų valstybių sąjungų Lenkijos ir Lietuvos unija buvo ilgalaikis ir sėkmingiausias unijos projektas, sujungęs dvi atskiras valstybes į vieną politinį darinį – Abiejų Tautų Respubliką, gyvavusią iki XVIII a. pabaigos ir palikusią svarbų pėdsaką ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir Ukrainos, Latvijos ir Baltarusijos istorijoje ir kultūrinėje atmintyje.

Vienintelis išlikęs Liublino unijos aktas yra saugomas Centriniame senųjų aktų archyve Varšuvoje. Tai lietuviškos pusės unijos dokumentas su 78 lietuvių didikų ir bajorų antspaudais. Lenkų bajorų unijos aktas, kurį puošė 140 antspaudų, saugotas Radvilų šeimos kolekcijoje iki Antrojo pasaulinio karo, spėjama sudegė 1944 m. Varšuvos gaisro metu.