Naujienos

Dainų šventės – lyg karnavalai?

Dainų šventės – lyg karnavalai?

Šiemet devyniasdešimtmetį atšventusi Lietuvos dainų ir šokių šventė liepos  2 – 6 d. džiugino visų amžių ir profesijų Vilniaus ir Kauno miestų gyventojus bei svečius. 2003 m. Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką (toliau DŠŠ) UNESCO pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, o 2008 m. ji buvo įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nors Baltijos šalyse vykstančios dainų šventės ir negimė čia, o Šveicarijos Ciuricho mieste dar 1843 metais, būtent šiame regione jos labai išpopuliarėjo ir tapo neatsiejama vietinės kultūros dalimi, stiprinusia ir formavusia vietines muzikos ir šokio meno tradicijas bei tautinę tapatybę. DŠŠ įgavo ir savitų, kiekvienai Baltijos šaliai būdingų bruožų.

Apie dainų šventes daug kalbama ir rašoma, ypač prieš joms prasidedant ar tik pasibaigus. Tačiau retai kada jos lyginamos su kitais kultūriniais kontekstais ar renginiais. Tad šį kartą siūlome į DŠŠ  pažvelgti kitu kampu ir pastebėti, kad jos daug kuo primena … karnavalus – kitą visame pasaulyje paplitusią šventę, kurios išraiškos skirtingose šalyse yra įtrauktos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tačiau pirmiausia verta trumpai apžvelgti, kodėl apskritai šios tradicijos buvo įvertintos tarptautiniu mastu.

Dainu šventė. 2014 m. fot. M. Lieputė

Tiek kai kurių karnavalų, tiek Baltijos šalių dainų ir šokių švenčių tradicijos yra laikomos nematerialiuoju kultūros paveldu ir yra įtrauktos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, nes jos atitinka UNESCO suformuluotus kriterijus: su šiomis tradicijomis susijusios bendruomenės jas pripažįsta savo kultūrinio paveldo dalimi; jos yra perduodamos iš kartos į kartą; bendruomenės jas nuolat perkuria, atsižvelgdamos į besikeičiančią aplinką bei į savo santykį su gamta ir istorija; jos suteikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį; skatina pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogiškajam kūrybiškumui. Galima trumpai apibendrinti, kad ypatingas dėmesys yra skiriamas bendruomenių dalyvavimui, įsitraukimui į tradicijos palaikymą, žmonių tapatybės stiprinimui, tęstinumo užtikrinimui, kūrybinei veiklai. Iš esmės jos patenka į socialinių veiklų, ritualų ir šventinių renginių grupę. Visa tai bus lyg gairės, padėsiančios lyginti šias dvi tradicijas.

Kasmetinė varpelių tilindžiuotojų eisena Kastav regione. www.unesco.org

Trumpam pamiršę minėtuosius kriterijus, pradėkime nuo to, kas lengviausiai pastebima, t. y. kad tiek karnavalai, tiek DŠŠ yra panašūs savo struktūra. Juk karnavalą galima apibūdinti kaip masinę šventę, nuo kurios neatsiejamos šios dalys: eitynės, šokiai, vaidinimai, pokštai ir, būtinai, persirengimas. Reprezentatyviajame sąraše galima aptikti įtrauktų būtent atskirų karnavalų dalių, pavyzdžiui, Kroatijoje, Kastav regione vykstančias kasmetinio karnavalo varpelių tilindžiuotojų eitynes, į sąrašą įtrauktas 2009 metais. Kasmet karnavalo laikotarpiu (tarp sausio 17d. ir Pelenų trečiadienio) apie dešimt grupių vyrų, pasipuošusių avies odomis ir galvos apdangalais su augmenijos ir vaisingumo simboliais, eina per kaimelius tradiciniu, kelių kilometrų ilgio keliu. Pagrindinis eisenos akcentas yra tai, kad dalyviai yra apsijuosę liemenis varpeliais ir jais skambina tarpusavyje susidauždami klubais ar pašokdami į orą. Pasiekę kaimyninius miestelius, eisenos dalyviai tol įnirtingai jais tilindžiuoja, kol gyventojai juos pavaišina ir suteikia galimybę pailsėti prieš tolimesnę kelionę. Grįžę į savąjį miestelį, jie iš kiekvieno namo surenka šiukšles ir jas sudegina, į procesą įtraukdami kiekvieną gyventoją. Viena vertus, ši eisena yra senovinis ritualas, žiemos metu siekiantis pažadinti derlingumą. Tačiau kartu tai yra ir savo aktualumą išlaikiusi tradicija, nes ji suvienija gyventojus ir stiprina tarpmiestinius ryšius su kaimyniniais miesteliais.

Dainų šventės eisena, 2014. Fot. M. Lieputė

Baltijos šalių dainų ir šokių šventės, kaip ir karnavalai, taip pat turi atsikartojančią struktūrą. Jas sudaro ritualiniai atidarymo ir uždarymo renginiai; ištisa diena yra skirta šokiams; vyksta vaidinimai ir kiti renginiai. Neatsiejama dalis yra ir eitynės, kurių metu dalyviai, kaip ir karnavalininkai, dažnai yra persirengę. Tiesa, čia dėvimi ne ką nors imituojantys ar pašaipūs kostiumai, kaip antai Belgijos Aalst mieste vykstančiame karnavale, kai vyrai persirengia ekstravagantiškomis moterimis arba įvairiais simboliniais veikėjais, pavyzdžiui, milžinais ar viduramžių legendose minimu žirgu Bajaru (Bayard), o tautiniais kostiumais. Lietuvos DŠŠ žiūrovai gali susipažinti ne tik su kiekvienam Lietuvos regionui būdingais kostiumais, bet ir su pasaulio lietuvių tautinių kostiumų interpretacijomis. Tai sukuria tradicinės kultūros tęstinumo pojūtį bei prikelia ją naujam gyvenimui. Be to, žiūrovai gali ne tik stebėti, bet ir įsitraukti į eiseną, kuri veda į uždarymo koncerto vietą. Tai taip pat suvienija dalyvius ir svečius, o šis rituališkumas sukuria ypatingą emocinę atmosferą.

Oruro karnavalas Bolivijoje. www.unesco.org

Toliau plėtojant rituališkumo, sakralumo temą, reikia paminėti, kad karnavalai buvo ir dažnai tebėra švenčiami prieš prasidedant krikščioniškam gavėnios laikotarpiui (tuo jie primena mūsų Užgavėnes), taip siekiant pasilinksminti prieš susikaupimo metą. Tačiau jų kilmė dažnai yra iki-krikščioniška. Geras pavyzdys yra Oruro karnavalas Bolivijoje. Šis miestelis, esantis Andų kalnuose 3 700 m. aukštyje, buvo ritualinė Uru tautos vieta, kurioje ji švęsdavo ir Ito festivalį. XVIIa. ispanams uždraudus šią tradiciją, festivalis buvo įvilktas į krikščionišką rūbą ir gyvavo toliau: Andų dievai pasislėpė už krikščioniškų ikonų, o kitos dievybės – už šventųjų. Tai tapo krikščionišku ritualu, kuris buvo švenčiamas per Grabnyčias (vasario 2d.). Tačiau pagrindiniu  karnavalo šokiu  išliko Llama llama arba Diablada – šokis Uru dievo Tiw garbei. Taigi, susijungus kelioms tradicijoms atsirado unikalus reginys, kuris gyvuoja iki šių dienų ir įkūnija skirtingų tradicijų tęstinumą. Rituališkumu pasižymi ir kiti karnavalai, pavyzdžiui, Busó šventė Mohács, Vengrijoje. Persirengėliai ten kasmet karnavalo laikotarpiu degina karstą, simbolizuojantį žiemą. Taip, panašiai kaip ir Kroatijoje varpelių tilindžiuotojų eitynių metu, yra bandoma ją išvyti ir pasveikinti derlingumą.

Dainų šventė, 2014 m. Himno giedojimas. Fot. M. Lieputė

Panašiai ir su dainų ir šokių šventėmis. Nors jų kilmė ar data ir nėra sąlygotos religijos, kaip yra karnavalų atveju, tačiau esama kitų panašumų. Jau vien tai, kad jos vyksta cikliškai: Lietuvoje kas ketverius, Latvijoje ir Estijoje – kas penkerius metus, panašiu laiku (Lietuvoje – iki Nepriklausomybės atgavimo 1990 – vasaros viduryje konkrečiai neapibrėžtu laiku, po to – kad sutaptų su Valstybės (Mindaugo karūnavimo diena) liepos 6 d.). DŠŠ taip pat būdingas ir rituališkumas.  Kaip teigiama paraiškoje dėl Baltijos dainų švenčių tradicijos paskelbimo nematerialaus kultūros paveldo šedevru, Dainų šventė sukuria sakralinę kultūrinę erdvę per formą, spalvas, garsą ir ritmą. Ritualais šventėse gali būti laikomos ir bendros dalyvių ir žiūrovų eitynės į uždarymo koncerto vietą, ir minios dainavimas kartu su dalyviais, ir iškeltos dirigento rankos, pasak literatūros istoriko Rein Veidemann, lyg šamano mostas kviečiančios visus bendram ritualui. Teigiama, kad tokie tradiciniai ritualiniai elementai kartu su dainavimu sukelia dvasinio pakilimo jausmą, padeda apsivalyti ir atsinaujinti. Tad nors ir sąlyginai nesenos, DŠŠ taip pat suteikia tęstinumo pojūtį ir senovinių ritualų išsaugojimą. Nes jau vien dainavimas grupėje buvo neatsiejama Lietuvos agrarinės kultūros dalis.

Binche karnavalo eitynės su įvairaus amžiaus dalyviais ir miniomis žiūrovų.www.unesco.org

Kaip jau atskleidė ir anksčiau aprašytieji bruožai ir pateikti pavyzdžiai, šios tradicijos pasižymi masiškumu ir tuo, kad yra neatsiejamos bendruomenių dalys. Kad ir kur jie bevyktų, karnavalai įtraukia visas miestų, miestelių ar ištisų regionų bendruomenes į pasiruošimo ir dalyvavimo procesą, suteikia lygybės ir bendrumo jausmą. Pavyzdžiui, Binche karnavalas Belgijoje, galintis pasigirti viduramžius siekiančiomis tradicijomis ir dėl to pripažįstamas vienu seniausiu Europoje, pasižymi itin dideliu vietos bendruomenės įsitraukimu. Ji didele dalimi finansuoja karnavalą. Žmonės taip pat noriai puoselėja tradicinius, su karnavalo puošmenų gamyba susijusius amatus. Jau nuo sausio pradžios (o karnavalas trunka tris dienas, iki Pelenų trečiadienio) visi gaminasi kostiumus, dalyvauja būgnų repeticijose ir  įvairiuose pokyliuose. Todėl sunku suabejoti, kad šį karnavalą žmonės laiko savo bendruomeninės tapatybės dalimi. Karnavalai taip pat gali padėti pajusti ir lygybės jausmą. Persirenginimas, simbolizuojantis įsikūnijimą į kitą pavidalą, leidžia nors trumpam peržengti socialines ribas, šaipantis ir pramogaujant išsakyti savo nuomonę apie dabartinę sociopolitinę situaciją. Ši pašaipi gaidelė ir lygybės pojūtis yra būdingi jau minėtajam Aalst karnavalui Belgijoje. Be to, bendrumo ar lygybės pojūtį gali sukurti ir skirtingų etninių ar religinių grupių dalyvavimas. Puikus pavyzdys yra Busó linksmybės Mohács, Vengrijoje. Šešias dienas trunkantis „gąsdinančių persirengėlių“ (busó) karnavalas buvo pradėtas rengti miestelio kroatų mažumos. Tačiau dabar ji vienija ir miestelyje gyvenančius vengrus, serbus, vokiečius ir romus.  Taip karnavalas suteikia vietinės tapatybės pojūtį ir skatina daugiakultūrę vienovę per menus. Dainų ir šokių šventės neabejotinai irgi yra masiniai renginiai. DŠŠ dalyvių skaičius viršija 40 000, o jas stebi keli šimtai tūkstančių žiūrovų. Paskaičiavus matome, kad jos įtraukia veik 20% kiekvienos iš Baltijos šalių populiacijos. Šios šventės taip pat skatina peržengti vietinių bendruomenių ribas ir pabūti vienovėje su kitais, tiek dalyviais, tiek žiūrovais. Tokios šventės ir pasiruošimas joms (repeticijos, įvairūs pasirodymai) suteikia galimybę pasireikšti skirtingų lyčių, amžiaus, profesijų žmonėms. Tai, panašiai kaip ir kalbant apie karnavalus, skatina lygybės, vienybės ir savo tapatybės pajutimą. Jos yra masiškiausi renginiai, suteikiantys tokias galimybes ir jos veikia ne tik bendruomeniniu ar nacionaliniu, bet ir regioniniu lygmeniu. DŠŠ įkvėpė ir kitų panašių renginių, pavyzdžiui, cikliškai vystančių Vaikų dainų ar Baltijos šalių studentų dainų ir šokių švenčių „Gaudeamus“ atsiradimą, kurios turi panašių savybių.

Frevo šokėjai Recife karnavale, www.unesco.org

Aptarus socialinę karnavalų ir DŠŠ pusę, verta paminėti ir meninę. Visuose minėtuose karnavaluose  matome mėgėjiškų ar profesionalių meninių pasirodymų (šokių, vaidinimų, ir panašiai).  Tačiau kai kurių  karnavalų meninė raiška yra verta išskirtinio dėmesio. Pavyzdžiui, Frevo – braziliška meninės raiškos forma, pasitelkianti daugiausia muziką ir šokius. Ji gimė XIXa. viduryje, kai besikuriančio Recife miesto žmonės pajuto poreikį susiburti ir pradėjo švęsti karnavalą. Iki šių dienų išlikusi tradicija yra kuruojama keturių asociacijų, kurios ugdo dalyvius ir rūpinasi šventės visuma. Pagrindinė Frevo dalis yra „Passo“- šokis, kilęs iš kapoeiros (braziliško kovos meno, išvystyto vergų). Kapoeira buvo draudžiama, tad, slepiant nuo policijos, karnavalo metu ji įgavo šokio formą. Į Frevo įeina ir kiti šokiai pagal pašėlusius maršus, braziliškas tango ir polkos, kuriuos atlieka kovos grupės. Šio reginio pagrindas yra kapoeiros šokėjų įgūdžiai ir vikrumas, padedantis jiems improvizuoti net, kaip kartais sakoma, griaunamąją jėgą turinčius šokius pagal pučiamųjų orkestrų grojamą muziką. Taip pat labai svarbūs yra ir kostiumai, ir papuošimai, kurių gamyba yra saugoma kaip tradiciniai amatai. Taigi, Frevo per muziką, šokį, kapoeirą ir amatus, skatina ir demonstruoja dalyvių kūrybiškumą ir meistriškumą. O tai, kad kapoeira yra pagrindinio šokio pagrindas, liudija tradicijų tęstinumą. Grįžtant prie dainų švenčių, atrodo akivaizdu, kad jos yra meno šventės ir kad meninė raiška jose yra labai svarbi. Kaip rašoma dokumente „Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“, dainų šventės kilo iš XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vykusio tautinio atgimimo, liaudies dainavimo tradicijos ir lietuviškų chorų sąjūdžio. Paskutiniai punktai rodo dviejų meninių tradicijų, mėgėjiškos ir populiarios, bendradarbiavimą. DŠŠ iki šių dienų dalyvauja tiek įvairiausi mėgėjų kolektyvai, tiek profesionalūs chorai ir muzikantai. Todėl, nors švenčių pagrindas visgi yra tradicinė liaudies kūryba (įskaitant ir liaudies amatus), ji dažnai būna aranžuojama, perkuriama. Taip pat specialiai šventei kuriamos ir profesionalios, šiuolaikinės kompozicijos. Taigi, dainų šventėse girdima ir stebima kūryba yra profesionaliosios ir mėgėjiškosios tradicijų bei šiuolaikinės ir tradicinės kūrybos sintezė. Šventės visuma, kaip ir Frevo, skatina ir moko vertinti žmonių kūrybiškumą, siekia meistriškumo ir meninių tradicijų išsaugojimo.

Taigi, Dainų šventės, iš pirmo žvilgsnio nedaug ką bendro teturinčios su spalvingaisiais karnavalais, visgi daug kuo į juos panašios. Ne tik struktūra ir vykimo cikliškumu, bet ir tuo, kad įtraukia daugybę žmonių, sukuria bendrumo jausmą, padeda formuoti ir išsaugoti bendruomeninę ar tautinę tapatybę, skatina kūrybiškumą… Na, ir tiek viena, tiek kita tradicija sukuria neeilinius reginius, kurie tiek dalyviams, tiek žiūrovams suteikia daugybę nepamirštamų akimirkų, leidžiančių tiesiog džiaugtis gyvenimu.

Straipsnį parengė   Viktorija Semėnaitė (2014 m. atliko praktiką Lietuvos nacionalinėje UNESCO komisijoje)

2014 12 18 Kategorija: Nematerialus kultūros paveldas