2011 m. – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osios mirties metinės
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-09-22 – 1911-04-10) pasižymėjo ne vienu talentu: jis buvo kompozitorius, dailininkas, rašytojas ir fotografas. Jis iki šiol yra svarbi asmenybė ne tik Lietuvos, bet ir Europos mene.
M. K. Čiurlionis gyveno ir kūrė XIX–XX amžių sankirtoje, kai mene formavosi nauji stiliai ir įvairūs judėjimai. Savo darbuose jis išreikšdavo idėjas ir temas, kurios žavėjo bei težavi žmones iki šiol. M. K. Čiurlionis savo gyvenimą skyrė menui, savo darbuose gvildeno žmogaus egzistencijos problemas. Savo laiškuose ir darbuose jis ne kartą užsiminė, kad norėtų dirbti ir kurti visos šalies gerovei.
M. K. Čiurlionis savo kūrybinius talentus pradėjo tobulinti Varšuvos konservatorijoje. Vėliau gilino žinias pas gerai žinomus to meto profesorius Leipcigo konservatorijoje. Visgi jis geriau žinomas kaip dailininkas, kuris savo darbus vadindavo muzikiniais pavadinimais. Labai svarbus jo indėlis į lietuvišką muziką – jis laikomas kertiniu akmeniu profesionalios lietuviškos muzikos istorijoje. Dėl savo idėjų ir atradimų polifonijoje M. K. Čiurlionis dažnai gretinamas su Frederiku Šopenu, Johanu Štrausu ir Aleksandru Nikolajevičiumi Skriabinu.
Nors M. K. Č. turėjo neeilinių gabumų daugelyje sričių, tačiau didžiąją dalį kūrybinių jėgų jis nukreipė į dailę, kurioje jis tapo tikru novatoriumi. 1902 m. jis pradėjo lankyti J. Kauziko piešimo studiją Varšuvoje. 1904–1906 m. studijavo Varšuvos menų mokykloje (direktorius – K. Stabrovskis). Turtingoje ir gerai išsilavinusioje menininko asmenybėje išsivystė saviti ir unikalūs išraiškos būdai. Čiurlionio darbams būdinga minties ir formos harmonija, lietuvių liaudies meno detalės ir interpretacijos, originalus raiškos būdas. Jo tapyba garsi dėl ypatingų darbų grupių, pavadintų muzikiniais terminais. Menininkas siekė susieti poetines metaforas, plaukiančius muzikinius motyvus, peraugančius į daugiaprasmę paveikslų polifoniją, bei vaizdines raiškos priemones. Taip buvo pasiekta meno šakų sintezė.
M. K. Čiurlionis taip pat dirigavo lietuvių asociacijos chorui, aktyviai dalyvavo kultūriniame miesto gyvenime, padėjo organizuoti pirmąją lietuviško meno parodą, parašė kelis straipsnius apie dailę ir muziką.
M. K. Čiurlionis paliko apie 300 paveikslų, 700 eskizų, piešinių ir grafinių darbų, per 200 muzikinių kūrinių: simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, kūrinių fortepijonui, chorui ir vargonams.
Nors M. K. Čiurlionio amžininkai neįžvelgė jo darbų svarbos ir išskirtinumo, tačiau jo darbai, persmelkti to laikotarpio nuotaikų, išsiveržė iš tam laikmečiui būdingų rėmų bei lėmė didelius pokyčius mene. Liaudies kūryba paremtas bei skirtingomis filosofinėmis ir religinėmis teorijomis, kurios tuo metu buvo itin populiarios Europoje, praturtintas Čiurlionio menas susitapatino su žmogumi, tauta ir epocha. Daugelis įžymių to laikotarpio asmenybių – Romenas Rolanas, Igoris Stravinskis, Žakas Lipšicas, Isadora Duncan – domėjosi Čiurlioniu. Iki šių dienų dauguma meno tyrėjų ir kritikų diskutuoja, kokiai šakai turėtų būti priskirti jo darbai: simbolizmui, futurizmui ar abstrakcionizmui. Kai kurie jį vadina modernizmo pradininku ir lygina jį su Vasilijumi Kandinskiu, Odilonu Redonu, Frantiseku Kupka ar Edvardu Munku.
Iki 1910 m. Čiurlionio paveikslai buvo eksponuojami Rusijos meno parodose Sankt Peterburge ir Maskvoje, taip pat Rygoje, Kijeve, Miske ir Paryžiuje. Iškart po menininko mirties 1911 m. Lietuvos šviesuomenė surinko visus jo darbus, kurie buvo eksponuojami pomirtinėje parodoje Vilniuje, Kaune, Maskvoje ir Sankt Peterburge. 1912 m. keletas paveikslų buvo įtraukti į antrosios postimpresionistinės parodos ekspoziciją Londone.
Daugelį metų Čiurlionio meninis palikimas buvo šešėlyje dėl istorinės ir politinės situacijos. Tik 1975 m., minint Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines, įvyko daug įvairių renginių, suorganizuota didžiulė paroda Maskvoje. Apie 1990 m. ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, M. K Čiurlionio darbai tapo tikru atradimu pasaulinio meno istorikams.
Daug meno mokymosi įstaigų, kultūros fondų bei susivienijimų, muziejų, orkestrų, galerijų, gatvių ir kitų objektų yra pavadinti Čiurlionio vardu: Čiurlionio kalnai (plynaukštė Prano Juozapo salyne), Čiurlionio viršūnė Pamyro kalnuose, Čiurlionio asteroidas.