Vilniaus istorinis centras
Vilniaus istorinis centras – unikalus viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kuriame vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika, kelis šimtmečius dariusi įtaką politikos, architektūros, kultūros ir mokslo raidai didelėje Rytų Europos dalyje. Nepaisant istorinių permainų, Vilniaus istorinio centro erdvinė struktūra atspindi architektūros stilių kaitą, politinių ir gamtinių įvykių nulemtą raidą.
Vilniaus istorinis centras (angl. Vilnius Historic Centre, remiantis (ii) ir (iv) kriterijais, 1994 m. gruodžio 17 d. 18-osios UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijos Tailande metu buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą:
(ii) kriterijus: ,,Vilnius yra išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius daręs didelę įtaką architektūros ir kultūros raidai didelėje Rytų Europos dalyje“.
(iv) kriterijus: ,,Dėl miestovaizdžio ir išsaugotos didelės pastatų įvairovės Vilnius yra išskirtinis organiškai per penkis amžius susiformavusio Vidurio Europos miesto pavyzdys“.
Vilniaus istorinio centro nominacinėje byloje apibrėžtos senamiesčio, kaip urbanistinio ir architektūros ansamblio, vertę nusakančios savybės, kurios yra:
- Miesto harmoningumas (sintezė) ir integralumas, pasireiškiantis kaip kūrybinės žmonių veiklos bei natūralios miesto aplinkos sąveikos vaisius.
- Miesto planas ir erdvės struktūra, atspindinti visą miesto evoliuciją — nuo Lietuvos valstybės užuomazgų iki XX a. pradžios.
- Senų ir unikalių statinių (objektų) tankumas, jų ansamblių bei meno kūrinių tarpusavio sąveika.
- Pastatų turtingumas, kultūros istorija, tautos ir visuomenės dvasia yra reikšmingas tiek Lietuvos valstybei, tiek dideliam Rytų Europos regionui.
- Svarbių administracinių, kultūrinių, religinių ir kasdieninės miestiečių buities objektų istorinė sankaupa yra ilgametės sostinės ir miesto centro paveldas.
- Išskirtinė Vilniaus senamiesčio vertybė yra jo universalumas — harmoninga jo įvairių ypatybių gausos visuma.
Taip pat, istorijos požiūriu yra išskiriamos šešios pagrindinių pastatų ir jų kompleksų grupės:
- Pilis – Katedra;
- Bernardinų – Šv. Onos – Šv. Mykolo – Švč. Mergelės Marijos bažnyčios;
- Šv. Jonų bažnyčia – Universitetas – Generalgubernatoriaus rezidencija (dabartinė Prezidentūra);
- Aušros Vartai – Šv. Teresės bažnyčia – Šv. Dvasios cerkvė – Bazilijonų bažnyčia –Nacionalinė filharmonija;
- Šv. Mikalojaus – Pranciškonų – Liuteronų bažnyčios;
- Vizitiečių – Misionierių bažnyčios.
Vientisumas ir autentiškumas
Vilniaus istoriniui centrui, kurio teritorija užima 352 ha, būdingos visos išskirtinę visuotinę vertę perteikiančios savybės. Vilniaus istorinis centras išlaikė spindulinį viduramžiams būdingą gatvių tinklą. Be to, erdvinę miesto struktūrą ir aplinką užpildančios daugelio pastatų formos, medžiagos ir statybos technologijos yra autentiškos. Išlikę autentiški gynybinės, gyvenamosios, reprezentacinės, sakralinės paskirties statiniai turi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. Daugybė pastatų išsaugojo kelis istorinius sluoksnius, nes kintant stilistikai jie buvo perstatyti įjungiant senus pastatus į naujus. Taip pat, nuo senų laikų Vilnius yra daugiakultūrnis miestas – jo prieigose kūrėsi įvairių konfesijų ir tautybių žmonės – kuris liudija per šimtmečius susiklosčiusias skirtingų tautų sambūvio tradicijas.
Dabartinis miestas yra išsaugojęs ne tik erdvinę struktūrą, urbanistinį kraštovaizdį, architektūrą, bet ir gyvenimo būdo tradicijas. Nematerialusis paveldas – gyventojų bendrija, tradicijos, amatai, šventės ir kasdienė veikla, lemia senamiesčio urbanistinio audinio unikalumą ir autentiškumą.
Apsaugos ir valdymo reikalavimai
Kalbant apie Vilniaus istorinio centro apsaugą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas saugomų teritorijų, vertingų kraštovaizdžių, panoramų ir siluetų vizualinių ryšių išsaugojimui. Būtina užtikrinti, kad didelės apimties statybų darbai, rekonstrukcijos nedarytų žalos Vilniaus istorinio centro išskirtinei visuotinei vertei.
Vilniaus istorinio centro apsaugą užtikrina konkrečios nuostatos, apibrėžtos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme ir kituose teisės aktuose. Įstatymo galią Vilniaus senamiesčio valdymui taip pat turi Lietuvos Respublikos ratifikuoti tarptautiniai dokumentai. Vertybės savybes saugoti padeda Vilniaus miesto strateginis planas, Vilniaus miesto bendrasis planas, Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas.
Visos į Pasaulio paveldo sąrašą siūlomos įrašyti vertybės turi turėti patvirtintą valdymo planą, Vilniaus istorinis centras ne išimtis. Šiuo metu yra parengti Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės (OUV) valdymo sistemos metmenys.
Už aiškių išsaugojimo tikslų ir procedūrų parengimą, kurios užtikrintų vertybės išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimą yra atsakinga Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamojo naudojimo priežiūros komisija.
UNESCO ir Pasaulio bankui remiant 1995–1996 m. tarptautinė ekspertų grupė parengė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją. Kaip joje numatyta, 1998 m. veiklą pradėjo Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra (toliau – VSAA). Vienas iš jos uždavinių – rengti ir įgyvendinti Vilniaus senamiesčio atnaujinimo darbų programas. 2000 m. įkurtas VSAA Informacinis centras, pradėta vykdyti bendruomenės ugdymo programa. Tai viena iš institucijų Lietuvoje, siekianti nuosekliai ir nuolat informuoti ir konsultuoti Vilniaus bei šalies gyventojus ir svečius senamiesčio priežiūros ir paveldo apsaugos klausimais, o kartu ugdyti jų sąmoningumą ir socialinių santykių darną.
Vilniaus istorinio centro valdytojas (angl. site manager): dr. Juozapas Blažiūnas, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros direktorius (el. p.: This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.).
Daugiau apie Vilniaus istoriją.