Vilniaus senamiestis

2004 m. lapkričio 24-26 d. Kultūros ministrės ir Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkės Romos Žakaitienės kvietimu Vilniuje lankėsi ICOMOS (International Council on Monuments and Sites – Tarptautinė paminklų ir istorinių vietų taryba) ekspertai Margaretha Ehrstrom, Hans-Jacobs Roald ir Ray Bondin. Jų vizito tikslas – įvertinti Vilniaus senamiesčio detaliojo plano projektą ir pateikti savo pastabas bei rekomendacijas. Nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas organizavo ekspertų vizitą, dokumentų pateikimą, dalyvavo susitikimuose su institucijų atstovais. Š.m. pradžioje sulaukus tarptautinių ekspertų išvadų, jos buvo pateiktos Kultūros ministerijai.

Dr.Ray Bondin ataskaita apie Vilniaus senamiesčio detalųjį planą, 2004 m. gruodžio 22 d.

Margaretha Ehrström ir Hans-Jacob Roald ataskaita apie Vilniaus senamiesčio detalųjį planą, 2004 m. gruodžio 22 d.

UNESCO Taikos Miesto apdovanojimu UNESCO įvertino Vilniaus miesto veiklą kuriant geros kaimynystės bei pilietinę bendruomenę ir pripažino Vilnių 2000-2001 metų taikos miestu Europos bei Šiaurės Amerikos regione

Senamiestis, istorinis Lietuvos sostinės branduolys, kūrėsi ir formavosi Vilnios ir Neries santakoje, didelių V–VI a. baltų gyvenviečių vietoje.

XIII a. gerai įtvirtintą pilį Gedimino kalne jau supo miestas, buvo pradėti statyti ir mūriniai pastatai. Pirmą kartą Vilnius paminėtas 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose jis kvietė amatininkus, pirklius ir vienuolius iš Vakarų Europos atvykti ir įsikurti mieste. 1387 m. Lietuvai priėmus krikščionybę miestui suteikta savivalda – Magdeburgo teisės, juridiškai įtvirtinančios miestiečių luomą.

XIV a., miestui plečiantis, susiformavo dabartinė Rotušės aikštė. Ji dominavo miesto plane ir išryškino jo radialinę sandarą. XV–XVI a. sparčiai statyti gotikiniai plytų mūro pastatai: pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynų ansambliai, naujieji pirklių gildijų pastatai, Lietuvos gotikai būdingos architektūros stačiatikių cerkvės. Sparčiai augantį gotikinį miestą nuniokojo 1471 m. gaisras; sudegė daug sakralinių statinių. Tačiau viduramžių gatvių tinklo sistema, trikampė turgaus aikštė šalia rotušės išliko iki mūsų dienų. Centrinė tankiausiai apgyvendinta Vilniaus dalis (užimanti apie 90 ha) 1503–1522 m. buvo apjuosta gynybine mūro siena, kuri turėjo apsaugoti nuo totorių antpuolių.

XVI a. pirmame ketvirtyje Vilniuje pasirodė renesanso architektūra. Ji klestėjo iki XVII a. vidurio. Vienas iš būdingiausių Vilniaus renesanso bruožų – bendrųjų šio stiliaus tradicijų ir formų jungtis su gotikos ir baroko stilių elementais. XVI a., intensyvių statybų ir kultūros klestėjimo laikotarpis, dar vadinamas Vilniaus aukso amžiumi. Su Rytų ir Vakarų šalimis užmegzti prekybiniai ryšiai turėjo įtakos vakarietiškų tradicijų plitimui slavų teritorijose (dab. Baltarusija ir Ukraina). 1579 m. Vilniuje įsteigtas universitetas lėmė Vilniaus, kaip stambiausio regione kultūros židinio, suklestėjimą ir prisidėjo prie baroko stiliaus įsitvirtinimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Ankstyvojo baroko periodo stiliaus pastatai buvo tiesiogiai veikiami Romos įtakos. Brandžiojo baroko laikotarpyje ima reikštis ne tik Italijos, bet ir Vidurio Europos architektūros įtaka. Būdingiausi baroko stiliaus pavyzdžiai – Šv. Petro ir Povilo ir Šv. Kazimiero bažnyčios.

Po XVIII a. I pusės karų ir gaisrų miesto pastatai buvo atstatyti jau vėlyvojo baroko stiliumi. Jo architektūrinių formų evoliucijai didelės įtakos turėjo šiaurės vakarinė Italijos dalis ir ypač Habsburgų kraštai: Čekija, Austrija, vidurio ir pietų Vokietija. Vilniuje ryškėjo ir saviti regioniniai šio stiliaus bruožai, susikūrė vadinamoji Vilniaus baroko mokykla, dar vadinama paskutiniu ryškiu vėlyvojo baroko blyksniu Europoje. Į miesto panoramą įsiterpė itin liekni, dinamiško silueto bažnyčių ir varpinių bokštai su gausybe metalo kalinių. XVIII a. pabaigos dešimtmečiai miestą papildė brandaus stiliaus klasicistiniais pastatais (šis stilius pelnė Vilniaus klasicizmo mokyklos vardą).

Iki XVIII a. pabaigos Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, buvo visoms tautoms ir religijoms atviras miestas, darantis reikšmingą įtaką Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūros raidai.

Po paskutinio, trečiojo, Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva atiteko Rusijai, o Vilnius tapo generalgubernatoriaus valdomos provincijos centru. Caro administracijos įsakymu buvo nugriauti Lietuvos valstybingumo simboliais tapę pastatai: Žemutinė pilis, beveik visa miestą juosianti gynybinė siena su devyneriais vartais (išliko tik Medininkų vartai), daug bažnyčių paversta cerkvėmis, o vienuolynų – kareivinėmis ir kalėjimais.

XIX a. pabaigoje statybos pagyvėjo, nes 1860 m. per Vilnių buvo nutiestas geležinkelis, jungiantis Sankt Peterburgą su Vakarų Europa. XX a. pradžioje miestas tapo Lietuvos tautinio atgimimo centru.

Sovietų okupacijos metais (1940–1990 m.) kultūros paveldo išlikimo svarba buvo suvokiama kaip būtina sąlyga siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą. Šiuo laikotarpiu buvo parengti miesto istorinio centro atgaivinimo projektai.

1990 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine, o jos istoriniame branduolyje – senamiestyje – telkiasi intensyviausias miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas.

1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į Rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV a. iki XVIII a. pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

1995–1996 m. tarptautinė ekspertų grupė, remiama UNESCO ir Pasaulio banko, parengė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją. Kaip numatyta Strategijoje, 1998 m. veiklą pradėjo Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. Vienas iš jos uždavinių – rengti ir įgyvendinti Vilniaus senamiesčio atnaujinimo darbų programas. 2000 m. įkurtas VSAA Informacinis centras, pradėta vykdyti bendruomenės ugdymo programa. Kol kas tai vienintelė institucija Lietuvoje, siekianti nuosekliai ir nuolat informuoti ir konsultuoti Vilniaus bei šalies gyventojus ir svečius senamiesčio priežiūros ir paveldo apsaugos klausimais, o kartu ugdyti jų sąmoningumą ir socialinių santykių darną.

Audronė Kasperavičienė

Pranešama, kad UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsuura, vadovaudamasis kompetetingos penkių regionų žiuri rekomendacijomis, penkiems pasaulio miestams suteikė 2001-2002 metų Taikos Miesto vardus. Garbės apdovanojimai kartu su piniginiais prizais Taikos Miestų merams įteikti 2002 metų kovo 18 dieną Maroko mieste Marakeše 107-osios Tarpparlamentinės konferencijos metu.
Be Vilniaus garbingas Taikos Miesto vardas taip pat suteiktas Lubumbashi (Kongo demokratinė respublika, Afrikos regiono valstybės), Sharm el-Sheikh (Egiptas, Arabų valstybės), Buchara (Uzbekistanas, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalys), Cotacachi (Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalys).
UNESCO kas dveji metai išrenka 5 taikos miestus penkiuose pasaulio žemynuose. Šiame konkurse iš viso dalyvavo 325 projektai iš 76 miestų, Europos ir Šiaurės Amerikos regione varžėsi 21 miestas su 149 projektais. Tokia Vilniaus miesto sėkmė - ne tik Lietuvos sostinės, bet ir Lietuvos ambasadorės UNESCO Ugnės Karvelis ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos nuopelnas.
UNESCO organizuojamas Taikos miesto konkursas vyko nuo 2001 m. pradžios. Lietuvai jame atstovavo vienintelis miestas - sostinė Vilnius. Konkurse dalyvavusius miestus vertino ne tik UNESCO vertinimo komisija, bet ir visos nacionalinės UNESCO komisijos, kurių pasaulyje yra apie du šimtus.
Pristatant Vilnių UNESCO taikos konkursui, akcentuota Vilniaus savivaldybės veikla socialinių paslaugų plėtros, sveikatingumo, pilietinių iniciatyvų, gamtosaugos ir kultūros vertybių apsaugos srityse, bei veikla, integruojanti visuomenės atstumtuosius ir remianti visuomenės dialogą. Pateikiant projektą UNESCO organizacijai, panaudota Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus, Kultūros informacijos centro, Socialinės paramos centro, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros, Vilniaus Sveiko miesto biuro pateikta informacija.
Vilniaus miesto savivaldybės šiandien siekia skatinti tarpkultūrinį dialogą tarp įvairių tautybių žmonių, sudaryti galimybes pažinti įvairias kultūras, išsaugoti būdingus nacionalinius bruožus ir tradicijas. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė siekia formuoti teigiamą mikroklimatą ir gerinti socialines bei ekonomines vilniečių sąlygas.
Apdovanoti pasirinkti miestai, nes būtent vietiniame valdymo lygyje, kurį atstovaujama meras ir Savivaldybės tarnautojai, yra įgyvendinama vietinė demokratinė politika. Būtent nuo jų pastangų kuriant vietinį partnerystės tinklą, didžiąja dalimi priklauso geri kaimynystės santykiai ir piliečių kasdienio gyvenimo gerovė.
UNESCO taikos miesto prizu siekiama skatinti geros kaimynystės santykius ir aktyvų pilietiškumą, šalyse bei miestuose stiprinti ryšius tarp skirtingų kultūrų. UNESCO veiklos tikslas - kad taikos kultūra miestuose taptų realybe. Taikos miesto prizo nuostatuose teigiama, kad nauji partnerystės ryšiai ir bendra patirtis, kaupiama įvairių pasaulio regionų municipalinėms institucijoms vykdant inovacinius eksperimentus, gali būti svarbiu impulsu.
Plečiantis miestams, kito jų tautinė sudėtis. Miestai tapo įvairių tautybių, tikėjimų ir elgesio formų susitelkimo vieta. Todėl jie turi tapti įvairių tautybių piliečių namais, ir ši įvairovė turi juos praturtinti. Miestuose merai ir savivaldos darbuotojai, dirbantys su plačiu socialinių darbuotojų tinklu, garantuoja ir gina geros kaimynystės ir pilietiškumo teises kasdieniame gyvenime.
Žinodama ypatingą vietos valdžios svarbą, jos didėjantį poveikį bei galimą indėlį diegiant taikos kultūrą ateityje, UNESCO nusprendė įsteigti apdovanojimą ir įvertinti penkiuose pasaulio regionuose esančių penkių miestų savivaldybių pavyzdinę veiklą, kurios dėka sustiprėjo socialinis solidarumas, pagerėjo gyvenimo sąlygos nuskurdusiuose miesto rajonuose ir buvo harmoningai vystomi miestai. Apdovanojimu siekiama prisidėti prie savivaldybių regioninio bendradarbiavimo tinklų bei pažangių idėjų ir iniciatyvos duomenų banko kūrimo.
Konkurse dalyvavo 5 regionų - Afrikos, Arabų valstybių, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių, Europos bei Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino valstybės. Šis prizas yra kolektyvinės veiklos apdovanojimas.
Nugalėtojus išrenka UNESCO generalinis direktorius, atsižvelgdamas į regioninių komisijų rekomendacijas. Regioninę komisiją sudaro ne daugiau kaip 5 garsūs asmenys, asmeniškai paskirti Generalinio direktoriaus.
Prizą "UNESCO miestai už Taikos prizą" kas dveji metai teikia UNESCO generalinis direktorius viešos ceremonijos metu. Prizas teikiamas penkiems miestams. Prizą sudaro pažyma ir 20 tūkst. JAV dolerių finansinis apdovanojimas, kurio tikslas - paskatinti nugalėjusias savivaldybes tęsti savo veiklą bei skatinti naujų partnerystės ryšių formavimąsi.
Nominacijos turi tenkinti šiuos kriterijus: pavyzdinė veikla, siekiant integruoti visuomenės atstumtuosius ir remianti bendruomenių dialogą, pavyzdinė veikla mieste gamtosaugos, kultūros, švietimo ir ypač pilietinio lavinimo srityse.
1998 - 1999 metais UNESCO taikos miesto prizus gavo: Timbuktu (Afrika), Kitas (Lotynų Amerika ir Karibų jūros baseinas), Hanojus (Azija ir Ramiojo vandenyno šalys), Zuk Mikael (Arabų valstybės), Delftas (Europa, Olandija). Europoje už 1996 - 1997 m. šį prizą taip pat yra gavęs Vengrijos miestas Pecs, papildomais prizais apdovanoti 1998 - 1999 m. - Prancūzijos Caen bei Italijos Neapolis, taip pat Maskva, 1996 - 1997 m. - Prancūzijos miestas Saint - Denis.

Naujienos

Paveldas

Dokumentinis paveldas

Projektai

Jungtinių Tautų minimos datos

Teisės aktai