KERNAVĖS ARCHEOLOGINĖ VIETOVĖ

Kernavė – Lietuvos valstybės pradžią menanti žemė. Šiandien tai išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos proistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi periodą.

Pirmieji gyventojai Kernavės teritorijoje įsikūrė dar 9–8 tūkstmetyje prieš Kristų, senojo akmens amžiaus pabaigoje. Nuo tų laikų iki pat vėlyvųjų viduramžių čia be pertrūkio gyvenę žmonės paliko savo gyvenimo pėdsakų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus, Pajautos slėnyje kūrėsi stambios gyvenvietės. Joms ginti buvo naudojami piliakalniai. Tai išraiškingiausias kultūrinio rezervato elementas. Lietuvoje yra maždaug tūkstantis piliakalnių, tačiau visame Baltijos regione nerasime kito penkių piliakalnių komplekso. Tai istorinių ir gamtinių procesų ir ilgalaikės žmogaus veiklos rezultatas. Lietuvoje piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. Ne išimtis ir Kernavė. XIII a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, išsidėsčiusiu Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių. Centrinis piliakalnis (vadinamas Aukuro kalnu) buvo kunigaikščio dvarvietė, kiti keturi atliko priešpilių, saugančių kunigaikščio pilį ir miestą, funkcijas. Rašytiniuose šaltiniuose (Hermano Vartbergės kronikoje ir Eiliuotoje Livonijos kronikoje) pirmą kartą Kernavė paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda. Tuo metu Kernavė buvo svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras – pirmoji Lietuvos sostinė. Tai Kernavės klestėjimo amžius.

1390 m. kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Kernavę. Po šio gaisro medinis miestas ir pilys jau niekada nebebuvo atstatytos, gyventojai paliko Pajautos slėnį ir kūrėsi viršutinėje terasoje, dabartinės gyvenvietės teritorijoje. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis. Jis puikiai užkonservavo visą autentiką, o kartu ir senųjų miestelėnų gyvenimo pėdsakus. Kitaip negu Vilniuje, Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išlikę visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją.

Kernavė – archeologinė vietovė, unikalus archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Kultūrinis rezervatas įsteigtas 1998 m. siekiant išsaugoti teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamąsias bei kilnojamąsias kultūros vertybes, jas tinkamai prižiūrėti, tvarkyti ir propaguoti, organizuoti mokslinius tyrimus.

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas įsteigtas 194,4 ha teritorijoje, aplink rezervatą suformuota buferinė apsaugos zona (2456,2 ha). Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių:

- penki piliakalniai;
- Kernavės senojo miesto vieta (XIII-XIV a.);
- Kernavės senosios bažnyčios vieta;
- Kernavės senovės gyvenvietė;
- XIII-XIV a. Kernavės kapinynas;
- kiti objektai.

Per 27 metų sistemingų mokslinių tyrinėjimų laikotarpį atrastos, nustatytos ribos ir dalinai ištirta 15 įvairių laikotarpių archeologinių vertybių. Šiandien ištirta tik apie 1,5% kultūrinio rezervato teritorijos, tačiau to visiškai pakanka, kad apie Kernavę galėtume kalbėti kaip apie unikalų objektą ne tik Lietuvos ar Rytų Europos, bet ir pasauliniame kontekste.

Kernavės archeologinė vietovė, pripažįstant jos išskirtinę pasaulinę vertę, 2004 m. liepos mėn., buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, remiantis dviem kriterijais:

Kriterijus (iii): vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir/ar gyvą kultūrinę tradiciją ir civilizaciją. Kernavės vietovės archeologiniai paminklai reprezentuoja visas šiame regione egzistavusias archeologines kultūras nuo epipaleolito iki viduramžių. Ypač svarbus viduramžių (XIII-XIV a.) paveldas – miestas, kapinynas, penki piliakalniai. Tai yra unikalus paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos civilizacijos pavyzdys. Viduramžių Kernavė buvo vienas svarbiausių to meto Lietuvos valstybės politinių bei ekonominių centrų, kuriame matome senąją pagoniškos Lietuvos kultūrą, tačiau jau gana ženkliai veikiamą krikščioniškosios Europos tradicijų.

Kriterijus (iv): vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų(-ius) žmonijos istorijos etapą. Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, fortifikacinių įrengimų raidą (piliakalnių gynybinė sistema), o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos etapų – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniška.

Kernavės archeologinė vietovė - trečiasis UNESCO Pasaulio paveldo objektas Lietuvoje. Į Pasaulio paveldo sąrašą taip pat yra įrašyti Vilniaus miesto senamiestis ir Kuršių Nerija.

© UNESCO 2005