2011 m. – Česlovo Milošo 100-osios gimimo metinės

Česlovas MilošasČeslovas Milošas (1911-06-30 – 2004-08-14) – Nobelio literatūros premijos laureatas (1980 m.), apdovanotas daugeliu prestižinių literatūros apdovanojimų: Europos literatūros premija Prix Littéraire Européen (1953 m.),Guggenheim Fellow (1976 m.), Tarptautiniu Neustadt prizu literatūrai (1978 m.), JAV nacionaliniu medaliu menui (1990 m.) ir kitais (Baltojo erelio ordinu, Lenkija 1994 m.; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, 1995 m.).

Garbės daktaras daugelyje pasaulio universitetų: Valstybiniame Mičigano universitete (JAV), Brandeis universitete (JAV), Harvardo universitete (JAV), Kalifornijos universitete (JAV), Jogailos universitete (Lenkija), Liublino katalikiškajame universitete (Lenkija), Kauno Vytauto Didžiojo universitete (Lietuva), Bolonijos universitete (Italija), Romos La Sapienza universitete (Italija).

Lietuvos Respublikos ir Krokuvos miesto garbės pilietis.

Jo darbai buvo išversti į daugumą pasaulio kalbų.

Biografija

Česlovas Milošas gimė Lietuvoje ir per visą savo gyvenimą išlaikė stiprius emocinius ir kultūrinius ryšius su gimtąja šalimi. Nors buvo Lenkijos poetas, savo darbuose akcentuojantis lenkiškąją visuomenę ir kalbą, bet save laikė ir daugiakultūrės Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės palikuonimi. Mokėsi ir studijavo Vilniuje, Stepono Batoro universitete baigė Teisės fakultetą.

Kaip poetas debiutavo Vilniuje 1933 metais. Česlovas Milošas buvo vienas iš studentų literatūrinės grupės „Żagary“ įkūrėjų bei pagrindinis tarpukariu literatūroje vyravusio „katastrofizmo“ atstovas. Studijų Paryžiuje metu (1934 m.) didelę įtaką poetui darė tolimas giminaitis Oskaras Milašius, prancūzų poetas-simbolistas bei religinis mąstytojas, Prancūzijoje dirbęs Lietuvos diplomatu. Ši pažintis lėmė Česlovo Milošo kūrybos posūkį į gilesnius filosofinius šiuolaikinio žmogaus religinius ir moralinius apmąstymus.

Vokiečių okupacijos metais gyveno Varšuvoje, kur buvo įsitraukęs į pogrindinę antinacistinę veiklą. Po karo dirbo Lenkijos diplomatinėse atstovybėse JAV ir Prancūzijoje. 1951 m. protestuodamas prieš Lenkijoje vykdomą stalinistinę politiką, kreipėsi politinio prieglobsčio Paryžiuje ir tapo emigrantu. 1960 m. Česlovas Milošas išvyko į Kaliforniją dėstyti slavų kalbų ir literatūros Kalifornijos universitete Berklyje. Ten jis dėstė iki 1978 m., tačiau ir toliau tęsė savo pedagoginę veiklą kaip profesorius emeritas.

Poetas, eseistas ir prozininkas buvo viena iš įtakingiausių asmenybių „Solidarumo“ judėjime, kuris lėmė esminius demokratinius pokyčius Lenkijoje ir Centrinėje bei Rytų Europoje po 1989 metų. Česlovo Milošo kūryba buvo draudžiama Lenkijoje, todėl nuo 1970 m. dauguma jo darbų buvo spausdinami Paryžiuje emigrantų leidykloje „Kultura“, kuriai vadovavo Jerzy Giedroyć (Jurgis Giedraitis). Dėl cenzūros Lenkijoje jo darbai tegalėjo būti spausdinami nelegaliai. Situacija pasikeitė po 1980 m., kai Č. Milošas gavo Nobelio premiją, taip pat Lenkijoje pasikeitė valdymo sistema: Č. Milošas grįžta į Lenkiją, spausdinami ir apdovanojami jo darbai. Nuo 1980-ųjų jis gyveno Berklyje (JAV) ir Krokuvoje (Lenkija). 2001 m. galiausiai apsistojo Krokuvoje, kur 2004 m. ir mirė.

Kūryba

Česlovas Milošas – vienas geriausių ir žinomiausių poetų pasaulyje. Remiantis daugelio šalių kritikais, taip pat jo amžininkais (Susan Sontag, Seamus Heaney ar Josif Brodski), įvairialypė Česlovo Milošo kūryba – vienas iš pagrindinių XX amžiaus literatūros fenomenų. Č. Milošas, nepaisydamas rėmų, naudojo visus literatūrinius žanrus. Versdamas tekstus iš įvairiausių kalbų savęs neribojo keliais žanrais – versdavo nuo Viljamo Šekspyro iki japoniškų haiku bei Biblijos. Dėl lenkiškų ir lietuviškų literatūros tradicijų puoselėjimo jis dažnai lyginamas su poetu Adomu Mickevičiumi.

Pripažinimą prozoje Česlovui Milošui atnešė knyga „Zdobycie władzy“ („Valdžios paėmimas“, 1953 m.) apie totalitarinės sistemos kūrimą Lenkijoje bei esė „Zniewolony umysł“ („Pavergtas protas“, 1953 m.), kuri laikoma klasikine knyga, gretinama su Džordžo Orvelo ar Aleksandro Solženicyno kūriniaia apie totalitarizmą. Autobiografinė novelė „Dolina Issy“ („Isos slėnis“, 1955 m.) atkuria jo vaikystės pasaulį, kai jis gyveno prie Nevėžio krantų, bandoma atsekti pirmąsias moralines dilemas.

Per ilgą savo gyvenimą Česlovas Milošas tapo didžiausių XX amžiaus dramų liudininku. Kilęs iš sovietų valdomos Rytų Europos, jis buvo vienas svarbiausių to regiono rašytojų, savo kūryba kovojusių su totalitarine ideologija ir prieštaravusių žmonių pavergimui. Būdamas Lenkijos ir Lietuvos bendruomenių tarpininku, jis kritikavo abiejų šalių nacionalistines ideologijas, net po Lietuvos ir Lenkijos išsilaisvinimo iš sovietinio bloko jis ir toliau laikėsi savo kritinės pozicijos.

Jo balsas buvo garsus ir aiškus tarptautiniame forume, kai jis kalbėjo apie Baltijos šalių nepriklausomybę savo Nobelio premijos įteikimo kalboje Stokholme. Česlovo Milošo knygos atskleidė totalitarinės sistemos vykdytus žmogaus teisių pažeidimus sovietinėse valstybėse („Zniewolony umysł“, „Zdobycze władzy“, „Traktat moralny“). Kita vertus, Vakarų kultūrai jis tapo tiltu į Rytus. Jo esė, knygų ir vertimų dėka tokios vakarų kultūros asmenybės kaip Simone Weil, Thomas Merton ir Wiliam Blake pasiekė Rytų Europos šalis.

Česlovas Milošas – menininkas, kurio žodžiai buvo universalaus pobūdžio. Savo darbuose jis bandė įveikti tremties dalią, rašė apie žmogų, atskirtą nuo savo šalies, kultūros, tradicijų, istorijos ir religijos. Nepaisydamas tragedijų ir neišsprendžiamų dramų, jis kovojo dėl žmogaus, kuris palaiko pasaulio gyvastį, kuris atsispiria nihilizmui ir savidestrukcijai.